Na, kaip ir žadėjau, parašysiu kelių merginų laiškus.
Savo istoriją parašė mergina, nenorėjusi atskleisti savo vardo.
„Apie šią ligą nelengva kalbėti. Net rašyti. Praėjo jau daug laiko, bet vis dar sunku pripažinti, kad sirgau anoreksija. Žodį „Anoreksija" parašiau pirmą kartą. Iki šiol jo nesirįžtu ištarti garsiai. Viskas prasidėjo 7-oje klasėje. Sirgau gripu. Liga buvo nelengva, netekau 3-jų kilogramų. Tai man patiko. Niekada nemaniau esanti liekna. Visą laiką prisimenu, kad buvau pilnesnė.Svėriau 50 kilogramų. Tad numetusi svorio pasijutau geriau, norėjau numesti daugiau. Nevalgydavau kaloringų produktų, ribodavau porcijas, o jei netyčia suvalydavau daugiau, bandydavau tai atitaisyti sportu.
Niekada nebuvau priėjusi iki kraštutinumo... Niekada neidavau į tualetą visko išvemti. Gal todėl ir negalvojau, kad esu ligonė. Mažėjant svoriui, mažėjo ir porcijos. Atsirado maisto baimė. Vieną kompleksą įgavau iš aplinkinių. Pavyzdžiui, jų replikos „Oho, kiek daug valgai! Ar suvalgysi tiek? Gal norėtum ir mano dalies?" pakeitė mane. Ėmiau valgyti mažiau už kitus, nesvarbu kokio dydžio būtų porcija. Kurį laiką buvo smagu. Netekau dar 6 kilogramų. Visi pažįstami sakydavo, kad aš sulysusi, plona. Ir man tai buvo malonu, nes pirmą kartą gyvenime nesijaučiau stora. Kai kurie draugai pastebėjo, kad su manimi kažkas vyksta. Nuolat klausinėdavo, kas yra, o aš apsimesdavau, kad viskas gerai. Tėvai nuolat priekaištavo, kad valgau per mažai. Visą laiką būdavau stebima. Mama vis žiūrėdavo, ką valgau, ar ne per ploną sviesto sluoksnį tepu ant duonos, ar vietoj mėsos nevalgau košės. Ji prie stalo keldavo isterijas ir liepdavo valgyti daugiau. Mėgdavau valgyti viena, niekieno nestebima. Jei labai norėdavau kokio produkto, bet bijodavau, kad šis gali būti kaloringas, jį tiesiog pakramtydavau ir išspjaudavau į šiukšliadėžę. Kai mama nematydavo, sviestą nuo duonos nutepdavau ir išmesdavau. Vienu metu pradėjau labai panikuoti, tad sverdavausi kas antrą valandą. Mano svoris pasiekė 40-ties kilogramų ribą. O man norėjosi dar. Mama labai nerimavo, pradėjo gąsdinti, kad nustosiu bręsti. Bet aš nemaniau, kad gali būti dar blogiau. Po kelių mėnesių man dingo mėnesinės. Galvojau, kad tai normalu. Kartą, pabudusi ryte, supratau, kad vyksta kažkas blogo. Siaubingai pleiskanojo oda, svaigo galva, darėsi silpna. Nuolat skaičiavau, ar ne per daug valgau. Eidama koridoriumi pamačiau šešėlį- šis vaizdas mane pribloškė. Pamačiau didžiulį tarpą tarp kojų, kaulėtas rankas, ploną liemenį, atsikišusius griaučius. Tada pati sau pripažinau, kad viska ne taip gerai, kaip bandžiau save įtikinti. Internete radau informaciją apie šią ligą- anoreksiją. Visi požymiai atitiko mano situaciją. Išsigandau, kad galiu nustoti bręsti, augti, kad nutiks pats baisiausias dalykas- aš MIRSIU. Šios mintys viską pakeitė. Bandžiau laikytis normalaus rėžimo, bet tai nelengva. Mano skrandis buvo susitraukęs, nes iki šiol valgydavau labai mažai. Ką nors suvalgius pasidarydavo bloga. Bet aš stengiausi. Ir jau daugiau nei mėnuo mano kūno masės indeksas nuo 15-os padidėjo iki 17-os. Po pusmečio atsirado ir mėnesinės. Kelias į ankstesnį normalų gyvenimą nebuvo lengvas. Atrodo, negi sudėtinga priaugti svorio. Bet mano smegenyse nuolat įjungta kalorijų skaičiuoklė...
Anoreksija palieka pėdsakus visam gyvenimui. Ir visai nesvarbu, kad fiziškai atrodau normaliai. Mintys nuolat sukasi apie kalorijas, maistą. Tai kaip alkoholizmas. Kol pats nepripažinsi, kad tau blogai, tol pasveikti negalėsi. Šiandien valgau drąsiau. Pajutusi alkį einu pavalgyti. Tačiau bijau... Bijau, kad šis košmaras gali sugrįžti..."
Ir štai, šiuo metu sergančios anoreksikės trumputis laiškas:
„Sergu anoreksija jau trečius metus. Iš pradžių viskas buvo tik žaidimas, nes mokėjau kontroliuoti savo apetitą. Pirmiausia susirgau anoreksija, tada atšliaužė depresija. Galų gale viskas sprogo į šipulius. Vieną dieną pabudusi nuspredžiau nebetylėti. Kreipiausi pagalbos ir štai, birželį ėjau į pirmą konsultaciją. Tai buvo paskutinė mano viltis. Bijau, kad nieko neišdegs. Bijau, nes žinau, kad niekas nepadės man, tik aš pati. Bijau, nes vilkinu laiką ir peniu savo ligą. Trokštu išmokti gyventi. Ir žinau, kad mokėčiau..."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą